Alkoholis. Į klausimą, kodėl atsidūrė kalėjime, atsako Irma. „Paprastai žmonės gali pasakyti, nuo kada pradėjo gerti. Aš negaliu. Aš turbūt jau gimiau girta“, – nutęsia 36 moteris. Prieš puspenktų metų ji buvo nuteista kalėti už patėvio nužudymą. Nusikaltimo ji nepamena, nes buvo neblaivi – gėrė drauge su patėviu. Dabar 36 metų moteris gyvena kūdikio laukimu ir puoselėdama viltį pradėti laisvą gyvenimą be svaigalų.  
 

Lemtingo teismo sprendimo ji, iš pusiaukelės namų persikėlusi į Motinos ir vaiko centrą, laukia sausį, tuomet ir paaiškės, ar 8,6 metų bausmė sutrumpės kone perpus. Sausio pabaigoje ji ir gimdys.
 

„Iš psichologės išmokau, kad jei teismo sprendimas nebus toks, kokio labai noriu, vadinasi, turiu tikėti, kad ateitis yra paruošusi dar ką nors geriau. Burbuliukas yra mano pagrindinis tikslas“, – šypsodamasi sako Irma.
 

Irma gyvena pagal griežtai sudėliotą planą – susirikiuoja darbus, vizitus pas gydytoją, kitus reikalus. Jei mato, kad užtruks ir plane numatytą valandą neparsiras į Motinos ir vaiko centrą, turi įspėti atsakingą asmenį. Bet, pabrėžia moteris, tai jau kitoks gyvenimas nei kalėjime. Tai kasdienybė, kai gali mėgautis laisve, normaliu gyvenimu ir stengtis vis labiau įsitvirtinti kitokiame, natūraliame pasaulyje. Todėl ir pažeidinėti dienotvarkės nekyla nė menkiausios pagundos. Mat būtų per didelė kaina, kurią tektų sumokėti.
 

 

Vaikystėje namie Irma nuolat matė girtaujančius artimuosius. Iki trylikos metų ji manė, kad tėvas yra miręs, mat mama taip sakydavo dukrai.
 

„Kai sužinojau, kad jis gyvas, galima sakyti, prasidėjo mano maištas, gėrimas, negrįžimai namo. Kur aš esu, rūpėjo tik mane labai mylinčiai močiutei ir tetai. Jos eidavo iš proto nežinodamos, kur esu. Tik dėl jų grįždavau“, – pasakojo Irma.

 

Ji sako, kad iš pradžių geri dėl kompanijos, dėl esą smagumo, o vėliau girtuoklystė tampa rutina, be to nebegali gyventi. Taip buvo įprasta jos šeimoje. Į tokį akivarą nėrė ir ji. Sako, kad neatgrasė net baimė mirti – ne vieną giminėje per anksti pasiglemžė alkoholis.
 

„Sakydavau, kad man to nebus. Išgėrus apimdavo linksmumas. Kai nebegerdavau, atrodydavo, kad nėra ką veikti“, – apibūdino moteris.

 

Laikui bėgant Irma susilaukė dukters, tačiau neilgtrukus ją iš motinos paėmė. Irma bandė kabintis į gyvenimą važinėdama uždarbiauti į užsienį, pagimdė dar vieną dukrą.
 

„Ir mano brolius kadaise paėmė iš mano mamos. Ir iš manęs dukrą paėmė, nes jai buvo nesaugu taip gyventi, paskui ir antrą dukrą paėmė. Pasakė, kad vaikai tokiomis sąlygomis negali augti. Dabar mergaitės auga pas globėjus“, – apie savo praeitį pasakojo Irma.
 

 

Irma sako dar labiau pradėjusi gerti po mamos mirties. Smarkiai apgirtus, 2019 metais ir įvyko žmogžudystė.
 

„Kai mama mirė, tas žmogus, kuris gyveno su ja, neturėjo kur išeiti. Leidau pasilikti. Gerdavome kartu.
 

To vakaro neprisimenu. Gėrėme keturiese. Atsimenu daug nuotrupų, bet dėlionės niekaip nesudėlioju“, – pasakojo Irma.
 

Ji sako pasiryžusi ir hipnozės seansui, kuri galbūt tą paveikslą sudėliotų. Tačiau kol kas ją stabdo nėštumas.
 

Skaitė knygas, įtraukė to paties likimo žmonių istorijos
 

Pirmiausia po teismo Irma atsidūrė Kauno izoliatoriuje, vėliau – Panevėžio kalėjime. Netrukus į dienotvarkę buvo įrašyti ir anoniminių alkoholikų grupės susibūrimai, pokalbiai su psichologe.
 

„Prieš ketverius penkerius metus, kai tik sėdau į kalėjimą, būčiau su jumis nešnekėjusi. Aš tiesiog nekalbėdavau. Ir pas psichologę nešnekėdavau. Bet paskui persilaužiau. Pradėjau knygas skaityti. Bibliotekoje dirbo šaunios nuteistosios. Jos daug per savo gyvenimą patyrė ir skaitė knygas“, – pasakojo moteris.
 

Kad Irma prabiltų, prireikė ne vienų metų darbo su psichologe, socialine darbuotoja. Specialistės padėjo moteriai atsiverti. Rimta pagalba tapo ir skaitymas, kalėjime Irma tiesiog nėrė į biblioteką.
 

Pirmiausia ji skaitė grožinę literatūrą, vėliau ėmėsi religinės. Paskui užkabino alkoholio trauką įveikusiųjų istorijos, Irma jautėsi it skaitanti apie save. Ją labai užkabino Gabijos Vitkevičiūtės knyga.
 

Drauge Irma lankė Anoniminių alkoholikų klubo susirinkimus. Į juos ateidavo ir žmonės iš laisvės. Ten sutiktos vienos moters istorijos ji klausė taip, lyg tai būtų jos gyvenimas, tad paprašė, kad ta moteris taptų globėja. Tokia praktika yra įprasta kalėjime siekiant persikelti į pusiaukelės namus.
 

„Reikia daug dirbti psichologiškai su savimi, viską keisti iš vidaus“, – sakė Irma.
 

Pokytis nebuvo lengvas, netgi tiksliau – labai sunkus. Bet moteris visomis išgalėmis kabinosi į šį kelią, mat tai reiškė ir judėjimą į laisvę.
 

Kaip pasakojo Irma, pirmiausia įgyji galimybę kartkartėmis iš kalėjimo išeiti į laisvę aštuonioms valandoms. Tam reikėdavo griežtai sudaryto maršruto, vaikščioti su apykoje.
 

Ji gerai pamena pirmąjį tokį išėjimą į laisvę. Jaudulys kone dusino. Atlėgo tik kai išvydo atvykusią globėją.
 

„Tai buvo kažkas nerealaus. Kai leidi laiką su kalinčiais žmonėmis yra viena. Kai išeini ir bendrauji su žmonėmis laisvėje, turinčiais savo patirčių, daug metų negeriančiais, yra visai kas kita. Nemoku net paaiškinti.
 

Taip vieną kartą išėjau toms aštuonioms valandoms, kitą. Pradėjau svajoti apie persikėlimą į pusiaukelės namus“, – pasakojo Irma.
 

Viršininkė paragino nespirgėti, pokyčių laukti ramiai, pribręsti jiems. Irma visomis išgalėmis ir stengėsi nespirgėti, susitelkė į darbą – ji dirbo kalėjimo valgykloje.
 

Išlaikė brandos egzaminus
 

Darbą Irma derino su mokslais – dar Kauno izoliatoriuje baigė vienuoliktą klasę, o perkelta į Panevėžio kalėjimą suprato, kad derėtų pabaigti vidurinę mokyklą. Įveikė 12 klasę, išlaikė brandos egzaminus. Tuomet baigė virėjų kursus – taip galėjo ne tik maistą išnešioti, bet ir suktis prie maisto ruošimo.
 

Prieš metus Irma persikėlė į pusiaukelės namus. Tuomet jai teko vėl prisiminti, koks gyvenimas yra anapus grotų. Tiksliau, iš naujo jo mokytis, mat dėl alkoholio ir šeimos įpročių daug kas jai ir iki įkalinimo nebuvo pažįstama.
 

„Buvo labai keista, kai reikėjo nueiti į banką, registruotis poliklinikose, įsigyti telefoną, tapti abonente. Kol neturėjau telefono, po Panevėžį vaikščiojau pagal popierinį žemėlapį“, – šypsojosi Irma.
 

Jau gyvendama pusiaukelės namuose darbo ji bandė ieškotis pati, bet nuo tokių paieškų atbaidė darbdavių klausimai apie kalėjimą. Tad Irma nutarė rinktis „Iki“ prekybos tinklo logistikos centrą, su kuriuo Kalėjimų tarnyba pasirašiusi bendradarbiavimo sutartį, tad darbuotojų patirtis šiam darbdaviui klausimų nebekelia.
 

Iš pradžių ji rūšiavo prekes, o pastaruoju metu, kai jau laukėsi, ant prekių lipdydavo etiketes.
 

Nuo alkoholio saugo meilė ir būsimas vaikas
 

Vis daugiau galėdama būti laisvėje, pelnydama vis didesnį pasitikėjimą moteris sako nepajutusi nė menkiausios pagundos vėl nirti į alkoholį. Labiausiai ją stabdo prisiminimai, kokiame liūne skendėjo anksčiau, meilė ir po širdimi spurdanti gyvybė. Be to, ji nenori nuvilti viršininkės, kuri ja patikėjo. Laikydamasi susitarimų ji atsikratė ir dalies skolų, kurios prisivijo ją ir kalėjime.
 

Irma emociškai tvirtėja lankydama meno terapiją, savipagalbos grupę, tęsia darbą su psichologe.
 

Psichologė jai padėjo žengti ir dar vieną žingsnį, sunkų, bet, kaip sako Irma, labai svarbų – leisti dukrų globėjams mergaites galiausiai įsivaikinti.
 

„Jos manęs nepažįsta. Iš pradžių sakydavau: ne ne ne. Globėjai man siųsdavo dukrų nuotraukas. Kartą pamačiau reportažą iš šventės per televiziją, ten buvo viena mano dukra su globėjais. Supratau, kad ne aš esu svarbiausia. Nuėjau pas socialinę darbuotoją, pasakiau, kad leidžiu įsivaikinti.
 

Turiu abiejų globėjų kontaktus, bet esu atsitraukusi, tai jau jų šeima“, – sako Irma ir priduria, kad tai skaudžiausia jos gyvenimo istorijos dalis.
 

Dukrą pavadins pergalės vardu
 

Pastaruoju metu besilaukianti moteris gyvena Motinos ir vaiko centre. Ji jau žino, kaip gyvens išėjusi į laisvę ir kaip augins vaiką. Tai suplanavo abu su būsimuoju vyru. Ateitį ji sieja ne su gimtuoju miestu, o jau su Panevėžiu. Mat čia jau įprato, o ir nesinori grįžti ten, kur praeitis.

 

„Kam grįžti į tą pačią vietą? Anksčiau ar vėliau gali paslysti“, – sako ji.
 

Paklausta, ko ji palinkėtų sau – vos keliolikos metų Irmai ir šiandieninei su visomis patirtis, moteris susimąsto.
 

„Turbūt turėjau įveikti visą šitą kelią, kurį nuėjau. Turėjau suprasti, koks jis juodas ir koks gražus gali būti. Dabar man nebebaisu ir riekelės duonos neturėti. Viską esu jau praėjusi.
 

Dabar noriu eiti per gyvenimą įsikibusi į žmones, į grupę (taip Irma vadina anoniminių alkoholikų grupę). Anksčiau maniau, kad visi žmonės yra priešai, šiandien jau žinau, kad aplink pilna gerų žmonių“, – sako ji ir pravirksta.
 

„Galbūt nėštumas taip veikia, tapau sentimentali“, – nusišypso ji braukdama ašarą.
 

Su būsimu vyru ji pasitarė: jei gims mergaitė, pavadins Viktorija, nes tai reikštų pergalę. Dar vieną pergalę pakeliui į kitokį gyvenimą.

Tekstą parengė LRT žurnalistė Aida Murauskaitė

Pusiaukelės namai yra steigiami įgyvendinant projektą „Lietuvos bausmių vykdymo sistemos kokybės gerinimas“. Projekto veikloms iš viso skiriama 19,02 mln. eurų, iš kurių 16,17 mln. eurų – iš 2014-2021 metų Europos ekonominės erdvės ir Norvegijos finansinio mechanizmo programos „Teisingumas ir vidaus reikalai“ lėšų. Projekto įgyvendinimą prižiūri Centrinė projektų valdymo agentūra (CPVA). 

Apie programą „Teisingumas ir vidaus reikalai“:  

Įgyvendinant programą „Teisingumas ir vidaus reikalai“, Lietuvoje stiprinama teisinė valstybė. Įvairiomis programos priemonėmis didinamas Lietuvos teismų sistemos ir prokuratūros efektyvumas, tobulinama bausmių vykdymo sistema, stiprinamos teismų ir teisėsaugos institucijų kompetencijos ir tarpinstitucinis bendradarbiavimas smurto artimoje aplinkoje ir lyties pagrindu srityje, tobulinami policijos gebėjimai kovoje su nusikalstamumu. Iš viso 2014–2021 m. programai skirta daugiau nei 40 mln. eurų. Programos operatorius – CPVA, programa įgyvendinama kartu su partneriais. Be programos „Teisingumas ir vidaus reikalai“ CPVA dar prižiūri „Sveikatos“, „Aplinkosaugos, energetikos ir klimato kaitos“ ir „Kultūros“ programas.